Kalta jau, kalta, prašau dovanoti. Vėlai atvykai, pas’ilgau be galo, Nenorint rados vaikiška giesmelė. … Šalin tos giesmės, kam čia man rūgoti110? Tik valandėlė su tavimi, mielas, Drauge praleidau, bet tos valandėlės Nei kaip neduočiau užu eiles cielas Metų praleistų tykiai111 ir nuobodžiai. Tu pats kalbėjai ir teisūs tie žodžiai, Jog prasti žmonės yra menkos dėlės112, Kurios purvynėj guli kaip apkaltos, O jei, netyčia vilnimis iškeltos, Kuomet išplaukia iš dumblinto garo, Tai vargiai kartą nasrus atidaro, Dangop išleidžia atodūsio kvapą Ir vėl sugrįžta į tamsųjį kapą. Ne, aš dėl laimės tokios nesutverta; Dar tykias dienas vesdama tevynėj, Tarp draugininkių, linksmiausioj gadynėj, Dažnai bodėjaus, dusavau nekartą. Dūšia nesoti iš palaimės savo Kasžin ko naujo, aukštesnio goravo113. Dažnai, pametus žalias lankas, gojus, Ir ant aukščiausio kalno atsistojus, Savimp dūmojau, melsčiu114 vieversėlių, Kad po pluksnelę jie man nudalytų, Geležiaus nuo žemės užu debesėlių, Tik nuo šio kalno geisčiu nuraškytą Mažą kvietkelį sau paminklan likti, Potam115 į dangų lėkti ir išnykti. Tu man116 išklausei, tu sparnais erelio, Karaliau paukščių, į savę iškėlei, Neb’geidžiu jūsų plunksnų, vieversėliai, Nes kam beieškos debesyse kelio. Kas didį Dievą danguose pažino Ir didį vyrą savuoju vadina?

Konradas

„Didis ir didis! Tu, mano mieloji, Dėl tos didybės tiek kenti, vaitoji117. Pakęsk mažumą, trumpa valandėlė Mums čia beliko to vargo nelabo. Stojos kaip geidėm, gailėtis per vela118, Verkim, bet tegul neprieteliai dreba, Nes Konrads verkia idant juos naikintų Ir kerštą savo jų galvoms ištrintų. Ko čia atvykai iš klioštoriaus mūrų, Iš tos šventnyčios pakajaus, ramumo? Geriaus ten buvo arti rojaus durų Verkt, man nematant, ir akis užverti, Neg kaip šalyje melo ir kytrumo, Ilgos' kančiose, tarp grabavų sienų, Nuopenį119 smerties palingvėliu gerti, Ir ubagiškai iš dienos į dieną Žmonių pašelpa buitį užlaikyti. O man to pradžios prisieina matyti Šitą lindynę, ašaromis trušią, Klausytis verksmo ir atsidusimų Ir iš gailystės keikti savo dūšią, Jog joj’ užliko biškis pajautimų”.

Balsas iš kuoro

Kad taip rūgoji, neb'lankyk šios vietos; Jei ir ateisi, kalbėsi primigęs, Ir lauksi žodžio – tai dykas bus žygis, Neperleis balso sienos kuoro kietos. Veriu jau langą, į tamsybę lįsiu Ir tyloms karčias ašarėles rysiu. Sudiev ant amžių, būk linksmas ir sveikas, Tegul tau virsta laimingiausias laikas, Tegul pranyksta užmaršoj adina, Kuri tau širdį manimp užgraudino.120

Konradas

„Palauk, ką dirbi, pagailėk nabago! O jei meldimo nenori klausyti, Perskelsiu galvą šit ant kuoro rago Ir, kol teks dvasios, neliausiu prašyti”.

Balsas iš kuoro

Ramdykim121 širdis, kam taip griaust be proto? Atminkim, mielas, jog ant žemės ploto Mes duje122 esam, kaip menki lapeliai, Kaip ant smiltino du rasos lašeliai; Benkiek vėjelis, netikėtu būdu Iš čia išnyksim, nykim bent abudu. Aš neatvykau karšyt galvos tavo; Klioštoriuj baigti norėdama vikį123, Nedrįsau Dievui šventint širdį savo, Kol ji globojo žemišką jaunikį. Geidžiau palikti mūruose šventuose Prie maldininkių stojus ant tarnystės, Bet man per sunku buvo sielvartuose Vienai nubūti124, be tavo draugystės. Atminiau, tuojau iš tolios kelionės Sugrįžt turėjai į Marijos miestą Atkeršyt priešams už varguolius žmones, Už savo brolių teisybę paliestą. O jei ko žmogus nerimdamas laukia, Metų ilgumą mislimis sutraukia. Kas dieną širdis grišentį spėkavo, Kas dieną augo pageidimai tvirti Da vėl kartelį gyvenime savo Tave išvysti, prie tavęs numirti. Eisiu, dūmojau, po dangčiu namelio, Ant uolos krašto, šalia viešo kelio Atilsio ieškot, maž kam iš keleivių, Pro mano gūštą praeinančiam arti, Tropisės125 vardą mielojo ištarti, Maž tarp karūnų ir šalmų kareivių Kuomet išvysiu pažįstamus ženklus; Tegul permaino ir rūbus, ir ginklus, Temaino veidą, papročius išvarto, Dar širdis mano pažins jį iš karto. Ir kad jam sunki kaltybė ant mūšio Lieps nešt aplinkuj smertį ir gaišimą, Visi keiks baisiai, rasis viena dūšia, Kuri iš tolo siųs palaiminimą. Ši tyki vieta man labai patiko Dėl čėsiškųjų126 namų ir kapinių, Čia šventvagiška ausis kelianinko Negal girdėti mano pasleptinių, Čia prašalaičiui mano kančia baisi Napneš gailyste linksmo mislių būdo, Čionai ir tuje, sakau, maž ateisi Šnekėt su vėju ir vilnimis prado, Plastančioms tykiai vakariniam’ čėse Ir pasiilgęs manęs pamimėsi. Dangus išpildė nekaltą geidimą, Dėkui Dievuliui už tokį likimą; Pirm tiek tik džiaugsmo norėjau turėti — Tavo paveikslą sapne regėti, Šiandien, o laime, šiandien galim drauge Abudu verkti…

Konradas

„Jei ašaros žliaugia127, Ne didis pelnas. Žinai, kaip raudojau, Kad tavo glėby ant amžių prastojau, Kad, širdžiai alpstant, valiai užkietėjus, Veržiaus ant keršto naikint piktadėjus128. Šiandien galėtų stotis pagal norą, Pragaištų priešai – tie debesys juodi, Kurie Lietuviams dengia šviesų orą, Tik tu man sūdo pabaigti neduodi. Nuo tos adinos, kaip čionai įstojai, Daugiau jau mano akiai ašarotai Nieko nebėra pasaulėj plačiojoj, Kaip tiktai prūdas ir kuoras, ir krotai. Visi aplinkuj verd geidimais karo, Jau balsas triūbos į kelionę varo, Aš tarp tų triūbų ir ginklų trenkimo, Geisdams girdėti tavo balsą mielą, Vakaro brangaus laukiu dieną cielą, O kad sulaukiu, globoj atminimo Pratęsti džiaugsmą karščiausiai goruoju; Aš amžių savo vakarais meruoju129. O čia tuo tarpu zokons savo varo, Prašo karionės, sau prapulties geidžia, Čia vėl Albonas už tingumą bara, Lig kardu širdį sopulingą žeidžia, Užmindams priešu žvėrišką žmogystę, Pilis sugriauta, sodžius pilnas kraujo, Man apejojant, vien akių gailystė Gestantį kerštą uždega iš naujo. Matyt, likimas išpildimą ima. Niekas nuo karo neb’atkreips kryžiokų, Vakar pribuvo siuntinys iš Rimo130, Čia karop rengias mūsiškiai su strioku, Čia svetimųjų visų svieto pusių Griūti prigriuvo kareivių kaip musių, Visi nekantrūs, šaukia balsu vienu, Jog laikas esąs pult ant Vilniaus sienų. Bet prisižinsiu, aš tarp tų rokundų, Kur sver ant svaro giminių likimą, Tave minėdams, priežastis išrandu Kiek tiek atitolint tą atsiskyrimą. Jaunyste! Kaipgi tvirta valia tavo! Pirm laimės, meilės, dangaus užsiginęs, Pašvęst mokėjau save dėl tėvynės, O šiandien silpnas aš senatvėj savo! Šiandien kaltybė, ir Dievas, ir žmonės Stumia į karą, o aš galvą žilą Vengiu atitraukti nuo mūro pašonės, Kad nepražaisti meilių tavo bylą131… Baigė; iš kuoro tik ašaros krito, Plaukė adinos tylėjimo ilgo; Diena išaušo, nuo spinduolių ryto Jau prūdo veidas raudonai pražvilgo; Po skraiste lapų snaudžiantis krūmelis, Glostomas tykų vėjelių, sujudo, Nedrąsiai gojuj pragido paukštelis Ir vėl nutilo: per anksti nubudo. Ilgai da liūdnas Konradas stovėjo, Krotuos įspyręs ašarotas lėles132, Ant galo šoko, aplink pažiūrėjo, Gieda paukšteliai… Mato čėsas vėlas, Užvožė šalmą, bruko į kapturą Kaistantį veidą nuo verkimo tyko, Drebančia ranka peržegnojo mūrą. Ir akies mirksniu tarp krūmų pranyko. Taip dvasia peklos nuo durų šventojo Ant garso varpo ankstyvo atstoja.

Страница 4 из 6

Назад 1…3 4 5 6 Далее