Skaitytojai malonūs, šitą pasakaitę Nesuprasit gal gerai, lik galo daskaitę. Nes kad viskas neaškioj perspektyvoj dyla, Daug klausimų mintyje suerzintoj kyla: Kodėl Gražina viską taip neaiškiai veikia? Kodėl pats jai per vėlai pagelbą suteikia? Antra, ar ji saunoriai pradeda tą karę, Juk vokiečiai su patim bu’o sandarą darę? Atsakymū šitam knygoj sunku rasti. Nes autorius abelnai viską duod' suprasti. Tikrų žinių kaip reikia n'įstengdams paduoti. Malonėjo mat tylėt velyj, nei meluoti. — Mirus, rankraštis tas man kasžin kaip pakliuvo, Aš perskaičiau, pamatęs, kad rašte nebuvo Mislys aiškiai surištos, kaip būti privalo. O norėdams datęsti pasaką lik galo. Naupilėje teiravaus, klausiau vieno, kito, Bet teisybės nežinoj nieks, išskyrus Rinvito. Tasai vėl per prisiegos ar prižadų raikštę157, Ką patyrė, nė vienam n'išreikštė į aikštę. Laimė, kitas bu'o žmogus, kurs paslaptį šitą Žinojo gal ne aršiaus už patį Rinvitą, – (dams, Germus ponios, tas menkiaus prižadus laiky Pasakojo, aš rašiau, o aiškiai matydams, Kad jo žodžiui ir knygos susitaiko daikte, Pasiryžau jais šią istoriją baigti. Germus kalbėj: – Gražina, kaip tik dažinojo, Ko vokiečių siuntiniai taip vėlai atjojo, Tuoj nubėgo pas patį, bet, nors ką nė darė, Lietavors lyg apkurto, lyg ausis uždarė: „ Ne, ir ne”. Taip Gražina išeina apvilta, Siunčia mane siuntinius sulaikyt prieš tiltą Ant terasos, arba ne, ant valandos laiko Paliept jiems, te už pilies vartų susilaiko. Nesupratau, paskubus mat greit žodžius tarė, — Aš nuėjęs jiems sakiau: „Jus laukan išvarė! ” Iš to visa nelaimė, vokiečiai įnirto Ir, vietoje būt draugais į priešus pavirto. Kad Gražinai pasakiau viską, kas įvyko, Bėga vėla pas patį, aš paskui, iš tyko, Abu kartu kambarį pasilsio atlankę, Kunigaikštis, girdime, tamsoj miega, krankia; Pr’ėj Gražina prie lovos, budinti n’išdrįsta, Bet tuoj kita jai mislis į galvą atklysta: Ima kardą, ką šalia prie lovos kabojo, Deda šarvus ant savęs, velkas’ plaščium jojo Ir paliepus man tylėt, lėtai prasitraukia. Eina laukan, kur žirgas pabalnotas laukia, Bet kad besėdant kairiu šonu atsisuko, Matau, kardo neturi, misliu sau, nutruko Ir rūmuose kur liko, bėgu greit ieškoti, O tuo tarpu kareiviai jau pradeda joti, Jr išjojo; sargai juos išleidę į karę, Kaip paprastai, tur tiltą ir vartus uždarę. Nėra rodos, sugrįžtų atgalios į rūmus, Laukiu, kas bus, n’užilgo klonij matau dūmus Girdžiu griausmą šaudyklių, kanuolinių158 šūvių Ženklą pradėtos kovos su priešais lietuvių. Lietavoras tuo tarpu, gana išmiegojęs. Ar pabudints bildesiu, kelias’, atsistojęs Ploja, šaukia. Įslinkęs aš į tamsų jojo Rūmą, regėjau, kaip ginklų ieškojo. Baldė duris, pribėgo prie Gražinos buto, Grįžęs, išlaužęs kliūges159, kieme pasijuto B’ėsąs; vėl šaukia, rėkia vėl iš viso vieko, Nieks jam nieko, ne’tsakė, nes nebuvo nieko. Tad į stonią160 nubėga, vartus pats at’daro. Klauso, užsėdęs žirgą zovada161 pavaro, Ir kaip žaibas, per laukus, per mišką ir klonį Vieton kovos kuo veikiaus dasigaut maloni. Aš vis stoviu prie lango, laukiu mūšio galo, Jau dienoja, jau ryto aušrinė pabalo, — Grįžta visi – Lietavor’s, Rinvit’s ir Gražiną Apalpusią, ant žirgo sėdinčią, grąžina Sužeistą. Sunku išreikšt tą valandą baugią! Kassyk silpsta, kraujai ją viduriuose smauga, Puolus’ vyrui prie kojų, pilna meilės jausmo, Ir guodonės, gailesčio ir mirtino skausmo. – Pučiut’, sako, tai pirmos yr’ ir paskutinės Mano kaltės, atleisk jas dėl meilės tėvynės. Ir numirė, ant vyro krūtinės pasvirus; Aš ir tenais stovėjau lik mirštant, numirus. Kada kūną kareiviai laidoti apnyko. Pasislėpiau. – Žinot, kas toliaus atsitiko. Taip pasakoj, iš pradžių paslapta, iš tyko, Bet po mirčiai Rinvito, kad baimė išnyko, Germui kalboj nuo nieko nereikėj dabotis, Žinia toj kaskart labiaus pradėjo plėtotis: Da’r, nėr žmogaus ant plačių Naugarduko plotų, Kursai apie Gražiną dainos nežinotų; Žino, dainuoja bernai, kartoja mergaitės, — Kovos vietą vadina lauku Lietuvaitės.

1

išrodo – čia: atrodo. [przypis edytorski]

Do tyłu

2

Rūmai, statyti ant kalno Naupilės – Naupilė arba Naugardukas, iš slovėniško Novogrodek, miestas Lietuvoj, kitados buvo sėdynė Jadvinoj, o paskiaus rusinų. Laikuose Batijaus Naugardukas buvo išgriautas totorių. Po totorių pasišalinimo vėlu [vėlu – vėl. red. WL.] buvo užimtas Lietuvos kunigaikščio Ardvilo, sūnaus Montvilos; apie tai Strijkovskis taip rašo: „o kada (lietuviai) persikėlė per Nemuną, už – i mylių rado grafų ir aukštą kalną, unt kurio piriuiaus buvo Novogrodkas, sostapilis rusiškų kunigaikščių, sugriautos caro Batijaus, tenais Ardvilas tuoj uždėjo savo sostapilį ir vėlu atnaujino pilį, o, kad nebuvo kam ginti, apėmęs be praliejimo kraujo didelius plotus rusiškųjų žemių, ėmė rašytis Didžiu Kunigaikščiu Naugarduko”. (Kronika Strijkovskio, lapas 265, išdavime Karaliaučiaus). Pilies griuvėsiai rėpso po šiai dienai. [przypis autorski]

Do tyłu

Страница 1 из 7

Назад1 2…7 Далее