Читать бесплатно онлайн

Gražina

Автор Адам Мицкевич

personВсе книги автора

Удобнее читать в приложении

Читать в Telegram Читать в MAX Читать в VK Читать в WEB

menu_bookЧитать здесь

AI-разбор доступен после входа

Суть книги, пересказ, главный конфликт, ключевые идеи, вывод, кому полезна, главные темы, персонажи и цитаты можно получить после входа в BookRa.

auto_awesomeПолучить AI-разбор

О книге

Дата написания1970-01-01

Язык книгиpl

Возрастное ограничение0+

Жанры

литература 18 века мифы / легенды / эпос

Темы

повести

Читать онлайн

Страница 2 из 7

3

palšas – neryškios spalvos, nublukęs. [przypis edytorski]

Do tyłu

4

rėvas – vandens kritimas užtvankoje. [przypis edytorski]

Do tyłu

5

volas (lenk.) – pylimas. [przypis edytorski]

Do tyłu

6

pusto – dab.: pusto;galanda. [przypis edytorski]

Do tyłu

7

koki – trump.: kokie. [przypis edytorski]

Do tyłu

8

jotis – raitelis. [przypis edytorski]

Do tyłu

9

ant balso – išgirdęs balsą. [przypis edytorski]

Do tyłu

10

retežis – grandinė, pančiai. [przypis edytorski]

Do tyłu

11

apmalšint – vietoj pamalšinti. [przypis redakcyjny]

Do tyłu

12

suėj’ – trump.: suėjo. [przypis edytorski]

Do tyłu

13

raikštis – dab.: raištis, virvelė kam surišti. [przypis edytorski]

Do tyłu

14

Kryžių ant kaklo prie raikščio geltono – kryžiokų brolystė (iš lenkiško zokonas), vadinta Brolyste kavalierių špitolės, taip pat Brolystė marijanitų, tautonų, uždėta [uždėta – čia: įsteigta. red. WL.] 1190 m. Palestinoj, paskiaus, apie 1230 m., pašaukta Mozūrų kunigaikščio Konrado dėl apgynimo Mozūrijos prieš prūsus ir lietuvius. Apsigyvenę Kulinės žemėj, kryžiokai pasidarė baisiausiais prie šalsne vien Lietuvos, bet ir visų aplinkinių krikščioniškų kraštų. Abelnas [abelnas (brus.) – visuotinis, vienas, bendras. red. WL.] anų laikų kronikierių bakas yra tas, kad tai vokiečių brolystei išmetinėja [išmetinėti – čia: priekaištauti. red. WL.] gašlumą, nuožmumą, puikų ir menką rūpinimąsi apie dalykus tikėjimo. Vyskupai siuntė pas popiežius skundus, kad kryžiokai periškadija [periškadyti (lenk.) – trukdyti. red. WL.] jiems plėsti tikėjimą tarp stabmeldžių, paveržia bažnytinius turtus ir spaudžia dvasiškuosius. Daug galėtume privesti čion tame dalyke darodymų [darodymas – įrodymas. red. WL.] iš bylų, tiek kart paduotų ciecioriui [cieciorius – čia: ciesorius, monarchas. red. WL.] ir popiežiui; bet, jei kas tikėt mums nenorėtų, talpiname čion žodžius vieno bepusiško [bebusiškas – nepalaikantis niekieno pusės. red. WL.] kronikieriaus, Jono iš Wintertur (Johanes Witoduranus). Tas rašėjas, pagirtas už tiesmukumą, neturėdamas jokio piktumo ant kryžiokų, o kaipo vokietis ir kunigas, jei būtų nežinojęs teisybės, nebūtų užstojęs stabmeldžių. Tiesmukais žodžiais, pagadinta lotyniška kalba, jis taip rašo: „Tais laikais, kaip girdėjau iš lūpų ištikimų žmonių, kryžiokai, plačiai viešpataujantys Prūsų žemėje, apskelbė Lietuvos kunigaikščiui karą ir varu [varu – jėga, prievarta. red. WL.] išlupo nuo jo dalį valdybų; kad atgautų savastį, kunigaikštis prižadėjo jiems, kad priimsiąs katalikų tikėjimą; kada kryžiokai tokio prižado nenorėjo klausyti, tarė jiems kunigaikštis lietuviška kalba: „Matau, kad jums neina apie tikėjimą [jums neina apie tikėjimą – jums nerūpi tikėjimas. red. WL.], tik eina apie pinigus, ir dėl to geriaus pasiliksiu prie savo stabmeldiško tikėjimo”. „Apie tuos tai kryžiokus žmonės pasakoja (kurie tam dalykui katalikiškam tikėjimui, kad jie prasmegtų, yra didžiai bledingi), jog jie malonūs, kad užkariauti stabmeldžiai geriaus pasiliktų stabmeldžiais ir mokėtų jiems donią [donia (brus.) – duoklė. red. WL.], nei kaip priėmę krikštą turėtų būt atliuosuotais [atliuosuotas – išlaisvintas. red. WL.] nuo donios; ko jie (stabmeldžiai) nuolat maldavo ir maldauja. Yra taipgi paskalas, kad jie (kryžiokai) užpuola ne vien žemes stabmeldžių, bet ir krikščionių”. (Corpus Histor. medii aevi, edilio, J. Gerg. Eccard, Lipsiae, p. 1874). Taip pat išsireiškia apie kryžiokus ir su visais mažmožiais [mažmožiai – smulkmenos. red. WL.] aprašo jų nuožmius darbus ir netikusį jų pasielgimą su prūsais ir lietuviais vokiškas raštininkas Augustas Kotzebue, savo rašte, labai akyvame [akyvas – labai pastabus, įžvalgus. red. WL.] dėl Lietuvos istorijos tyrinėtojų „Preussens seltere Geschichte v. Aug. v. Kotzebue, 1808. Riga 4 Rde). Šiurpuliai perima beskaitant apie nuožmumus, kurių kryžiokai dasileisdavo su nelaiminga lietuvių ir prūsų tauta; privedame čion tik vieną paveizdą [paveizdas – dab.: pavyzdys. red. WL.]. Pabaigoj 14 šimtmečio, kada prūsai jau visiškai buvo pamušti ir apmalšinti, didis kryžiokų mistras [mistras – meistras. red. WL.] Konradas von Vallenrod, užpykęs ant Kumerlandijos vyskupo, prisakė visiems jo diecezijos kiemionims [kiemionis – kaimietis, sodietis, žemdirbys. red. WL.] nukapoti tiesias rankas. Apie tai liudija Leo Treter ir Lukas David. Tokiais tai buvo kryžiokai, brolystė, susidedanti vien iš vokiečių, per ką jie juom labiaus neapkentė lietuvių ir slovėnų. Vokiečius jau iš senovės lietuviai vadino šunimis, velniais ir kitoniškais vardais paniekinimo. [przypis autorski]

Do tyłu

15

Aszmenims kardo tuoj, pervėres širdį…. – Nėra tad dyvo [dyvas – nuostabus dalykas, keistenybė. red. WL.], kad prūsai ir jų broliai lietuviai kryžiokų neapkentė, kuri neapykanta, galima sakyti, buvo įgimta jų charakteriui. Stabmeldiškais laikais, o net ir krikščioniškais, laidojant lietuvį ar prūsą, raudotojai giedodavo: eik, vargše, iš vargų šios pasaulės į laimingesnį gyvenimą, kur kraujageriai vokiečiaineviešpatus tau, tiktai tu jiesiems. Apie ką liudija Bielskis ir Strijkovskis. Iki šio laiko Prūsų Lietuvoje labai užgautum kaimietį, jei jį pavadintum vokiečiu. [przypis autorski]

Do tyłu

Страница 2 из 7

Назад 1 2 3…7 Далее