Загрузка...

AI-разбор доступен после входа

Суть книги, пересказ, главный конфликт, ключевые идеи, вывод, кому полезна, главные темы, персонажи и цитаты можно получить после входа в BookRa.

auto_awesomeПолучить AI-разбор

О книге

Дата написания1970-01-01
Язык книгиpl
Возрастное ограничение0+

Читать онлайн

Страница 6 из 7

138

susten’ – trump.: susteno. [przypis edytorski]

Do tyłu

139

raguotinė (brus.) – ietis. [przypis edytorski]

Do tyłu

140

gardas – miestas. [przypis edytorski]

Do tyłu

141

nodieja (lenk.) – vltis. [przypis edytorski]

Do tyłu

142

renčia – kapoja, kerta. [przypis edytorski]

Do tyłu

143

Dievui, audroms rudeninėms kurs blaško – Perkūnas, dievas griausmų, garbintas Lietuvoje. Iki šiolaik žmonės rodo Naugarduke vietą, kur, sako, stovėjusi šventynė to dievaičio; dabartės ten yra bažnyčia kunigų bazilijonų. [przypis autorski]

Do tyłu

144

'yr – trump.: yra [przypis edytorski]

Do tyłu

145

Po juo ginkluotas, ant žirgo, išbalęs,/ Vergas matyti. – Kalinius karės, ypač vokiečius, lietuviai degindavo ant aukurų. Paprastai tam paskirdavo vadą arba šiaip žymesnį iš kalinių, jeigu keli papuldavo nelaisvėn, tada burtai išskirdavo auką. Pergalėjus lietuviams kryžiokus, daleiskime m. 1315, Strijkovskis taip rašo: „0 Lietuva ir Žemaitija už grebėžių, išgautą nuo pamuštų ir apveiktų priešų, tada savo dievams paprastas aukas ir maldas sudėjo, vieną prakilnesnį kryžioką, vardu Rudda, vaitą Sambijos žemės, žymesnį iš kalinių, kartu su žirgu, ant kurio kariavo, ir ginklais, su kuriais buvo apsitaręs, gyvą ant aukšto laužo sudegino ir dūšią nusiuntė su durnais į dangų, o kūną, paverstą į pelenus, išleido ant vėjo. (Strijk., Kron., p. 391). Pabaigoj to pat amžiaus prūsai, jau apsikrikštiję, pakėlus maištą ir sumušus 4000 kryžiokų, pagavę sudegino Memelio komtūrą. [przypis autorski]

Do tyłu

146

atmonį atpildyti – atkeršyti. [przypis edytorski]

Do tyłu

147

giminas – čia: liaudis. [przypis edytorski]

Do tyłu

148

da'r – trump.: dabar. [przypis edytorski]

Do tyłu

149

Kūną medum ir – Midumi kūną. [przypis redakcyjny]

Do tyłu

150

Suvilgo/ kūną medum ir ant laužo jį deda. – Paprotys deginti kūnus buvo žinomas daugumai senovės tautų; lietuviai jį užlaikė iki pat perėjimo į krikščionišką tikėjimą. Kronikieriai tame paprotyj randa didžiausią panėšumą lietuvių su senovės graikais ir rymėnais [rymėnas – Romos gyventojas. red. WL.]. Apeigas prie laidotuvių Strijkovskis kartais aprašo labai plačiai, ypatingai, numirus garbingam Kęstučiui. „Jo (Kęstučio) kūną Skirgėla, Jagėlos brolis, kaip yra kunigaikščių paprotys, garbingai perkėlė į Vilnių, o liepęs sudėti didelį laužą iš sausų medžių Vilniaus klonyje [klonis – slėni vieta, dauba. red. WL.], kaip lietuviai stabmeldžiai buvo pratę, parengė viską, kas yra reikalinga kūno deginimui; ten tai, aprėdęs į kunigaikštiškus rūbus ir ginklus, su kardu, raguotine ir saidoku, uždėjo jį ant laužo, o prie jo tarną ištikimiausiąjį, gyvą, mylimiausią žirgą, puikiai aprėdytą, porą kurtų [kurtas – labai greitas medžioklinis šuo. red. WL.], sakalų ir vižlą [vižlas – medžioklinis šuo nušautiems paukščiams iš vandens išnešti. red. WL.], nagus risiaus [risius (lenk.) – lūšis.red. WL.]: * ir meškos, ir trimitą dėl medžioklės; potam, sudėję dievams auką, pasimeldę, ir apgiedoję jo garbius darbus, kuriuos begyvendamas nuveikė, uždegė aną smalingą laužą ir taip jo kūną sudegino, o potam, pelenus ir visus kaulelius apgruzdėjusius įdėję į grabą, palaidojo; tokia tai buvo pabaiga ir laidojimas kunigaikščio Kęstučio”, (pusl. 467). [przypis autorski]

Do tyłu

151

apspisti – apstoti iš visų pusių, apgulti. [przypis edytorski]

Do tyłu

152

vylia – dab.: vylius, t.y. apgaulė. [przypis edytorski]

Do tyłu

153

dabas – gražumas. [przypis edytorski]

Do tyłu

154

Tai Gražina, moteriškė – didžiūnas. – Būdas ir pasielgimas Gražinos gali nevienam išrodyti per daug romantiškas ir nesutinkantis su anų laikų papročiais; nes, kaip rašėjai pasakoja, padėjimas moteriškių pas senovės lietuvius buvęs gana vargingas. Gyveno jos paniekinime, veik kaip nelaisvėj. Iš kitos vėl pusės, pas tuos pat rašėjus randame suvis priešingus padavimus. Ir taip, ant prūsiškų paparčių ir ant senovės pingų, pripažįsta Schuetz (Kotzebue t. I., p. 291), matęs paveikslus apvainikuotos moteriškės; iš ko galima numanyti, kad toj šalyj kadaise viešpatavo moteriškė. Daug tikresnes, nes ik musų laikų užsilikusias, turime žinias apie garbias, paguodotas vaidilytes: apie Gezaną ir Katiną, kurių drapanos ir relikvijos da ilgai buvo užlaikomos krikščioniškose bažnyčiose. Pasakojo man, pažystąs gerai tėvynišką istoriją P. Onacevičius, kad rankraštyje kronikierius iš Volyniaus yra papasakota apie garbės vertą pasielgimą moteriškių tūlos lietuviškos pilies. Išėjus vyrams į karę, jos pačios vienos gynė pilies mūrus, o negalėdamos apsiginti nuo priešo, geriaus velijo pražūti, nei pakliūti nelaisvėn. Panėšiai pasakoja ir Kromeris (Polonia, p. 26) apie atsitikimą pilyj Pullen… Yra teipgi žinoma, kaip narsus, rūstus kareivis Kęstutis karštai mylėjo Byrutą, kurią, nors ji buvo pašvęsta dievams, nežiūrint į pavojų ir priešingumus, išvedė iš šventynės ir, nors buvo dukteris paprasto bajoro, padarė ją kunigaikštiene. Arba vėl, kaip pati Vytautą bukliai [bukliai – klastingai. red. WL.] ir drąsiai išgelbėjo patį iš kalėjimo ir nuo artimo myrio. [przypis autorski]

Do tyłu

Страница 6 из 7

Вам также может понравиться

Страница 1 из 11

Назад1211Далее