Bet nieko aš taip gerai nepamenu, kaip senąją Raulienę, ką gyveno Pajūrėje. O, tai senė, žinotum4te, buvo! Kokios pievos, gyvuliai koki buvo, o trobas kokias pasistatė! Iš lenkų žemės meisteriai dirbę.

Paties Raulo aš nepažinojau. Sako, da jaunas apjekęs1 ir nepoilgam numiręs. Žmones zaunijo2, buk jam niekas nesisekę. Ar bitės, ar gyvulys koks, būdavo, kur išbėgs, tai ir dingsta. Gal, jau taip jam buvo Dievo duota; ar gal tai ir nuo ko kito: pikti žmonės, žinote, neduok Dieve!

Taigi pasakoja, kaip Raulą palaidoję, jauna našlė nenuleidusi rankų, kaip kita būtų padariusi, bet ėmusis už gaspadorystės; tai Dievas jai ir davė: prasimanė gyvulėlių, užvedė avilyną, prisipirko ganyklos ir žemės, o paskui įsistatė ir trobas, kokių niekur nebuvo. Ir tai vis darė dėl savo vaikučių.

– Aš jiem turiu būti motina ir tėvas – kalbėdavo ji.

O vaikučių buvo tik dvejetas: dvi dukrelės – Mariuka ir Onytė, abi kaip paukštelės. O kokios darbininkės! Ar verpt, ar siūt, ar aust – nieks taip negalėjo.

Bet štai koksai dalykas: gyveno šalia jaunas bernelis, aukštas gražus skaistaveidis Jonas. Ir pamylėjo Mariuka Joną, o Jonas Mariuką. Viens be kito negali būti. Būdavo, pasirodys ant dangaus žvaigždutės, užtekės mėnuo, Mariuka išeis iš svirno – žiūrai – jau ir darželyj: tiktai bučiuojasi, viens kitam ant kaklo kabinėjasi.

– Joneli, ko gi tu taip liūdi pasakyki! …

– O Maryte tu mano! Gal aš tik be reikalo tavo jaunystę sunaikinsiu… Vienas aš be tėvo, be motinos, neturiu nieko! … O tu, Maryte… – ir jis negali kalbėti, ašaros rieda per veidus – Mergele, pamesk, nemylėk tu manęs! …

– Tu mane užsimanysi, pamesi, o aš tavęs niekados – ištarė ji ir taip prisiglaudė prie jo, kaip lapelis prie širdies.

– Ne, aš tavęs, Mariute, nepamesiu – tegul bus Dievo valia! – suriko Jonas ir bučiavosi iki neprašvito. O žvaigždės, vis šviete ant jųjų. O kad kas galėtų paskaityti, kas ant jų parašyta …

Burkuoja mūsų karveliai, o tuo tarpu važiuoja piršliai iš tolymos šalies, kuo tik ne iš pat lenkų puses… Perša Mariukai našlį, turtingą be galo…

– O kaip Dievas jus atnešė į mūsų kraštą? – klausia senoji.

– Vai išgirdome, mamute, begiedant paukštelę, lakštingalėlę – ir pradėjo pasakoti, kaip senis Mikita liko našlys, kaip nuo tų meisterių, ką dirbo pas jį, dažinojo apie Mariuką, ir štai dabar jie atvažiavo.

– Ieškokit dovanų – sako – tenai šimtai arklių, tūkstančiai galvijų, avių be skaitliaus, o pats jaunikis – našlys bevaikis!

Senoji džiaugiasi.

– Eik – sako – dukrele, parodyk, ko tu ten turi priverpus, priaudus!

Mariuka kaip puls į kojas:

– Motinėle, mano motinėle, negirdyki manęs! Velik peilį į širdį įsmeik – lengviau bus.

Senoji, rodos, nė negirdi.

– Ką tu žinai – sako – tu da jauna. Argi aš tau ne motina. Eik, atneški dovanas!

Privertė, nuleido dukterį už našlio.

*

Po vestuvių, senis paemė jaunają pas save. Turtu neėme nė trupinio.

– Kam man sako, dalis tavo ir kraitis, kad mano paties skrynia pinigų.

Parvažiavo. Vaikščioja Mariuka naujuose namuose kaip ir nesava. Daugiau nieko kaip tik apie vieną Joną vis mislija. O senis ką pasakys, ar padarys – vis ant vėjo. Vieną nedėlios dieną sėdi šitai juodu sau: viens žiūri į vieną pusę, kitas į kitą, nė žodelio. Štai į kiemą įeina juodai apsitaisęs jaunas vyrukas. Pagarbino.

– Iš kur tu, vaikine – klausia senis: kur eini?

– Žemaitis – sako – einu bernauti3 .

– Tai eik pas mane.

– Gerai.

– O algos kiek nori?

– Kiek kitiems, sako, tiek ir man duokit.

– Gerai. Tai prašom į vidų.

Pasakė senis ir iškuprino pas žydą. Matė jis savo bėdą ir mislijo arielka ją užpilti: beveik kasdien pasigerdavo.

O namie raiboji gegelė4 nesava vaikščioja.

– Jonuti, širdele, pameski tn mus, pameski, neplėšyk man širdį!

Jis kepurę į ranką.

– Eisiu – sako – eisiu, į Nemuną pulsiu…

Ji jį už rankos.

– Ne, nereikia, nereikia arba paimki ir mane!

Liko abudu, apsikabino, tyli ir verkia.

– O kodėl tavo taip pamėlynavusios akys? – klausia jisai ir verkdamas vėl ją bučiuoja.

– O, Jonuti, argi tu žinai, kaip jis mane muša! … Ach, kaip jis mane muša, muša… Tu negirdėjai?..

– Girdėjau, sesele tu mano, girdėjau. Pardaviau namus ir lauką, o pats čionai atėjau. Sakau, pasisiūlysiu jiem per berną, ir neduosiu mindžioti savo žiedelio. Aš tavęs neduosiu!

Kalba taip ir bučiuoja. O čia senis iš karčemos girtas girtas! Ir tiesiok prie pačios.

– O kodėl tu manęs nemyli, ką? Tu šiokia, tu tokia!

Ji tyli.

– Kodėl tu manęs nemyli, aš tavęs klausiu.

Ji vis tyli.

Hi!! Užsimojo kirviu ir taiko jai į galvą, o Jonas čiupt jam už rankos:

– Sustok!

Senis pakėlė riksmą. Norėjo kirviu mesti. Kirvis nusmuko nuo koto ir tiesiok jam pačam į smilkinį. Akies mirksnyj puolė ir negyvas.

Страница 1 из 2

Назад1 2 Далее