Buvo tai tikra rudens diena. Iš pilko, be jokios atmainos dangaus, liejosi lietus, tai smarkus, tai smulkus, lyg kropylos1 lašai, bet neperstodamas nei ant valandėlės. Šaltas vėjas ūžė viršūnėse medžių, puolė laukuose, švilpavo patvoriais: žodžiu – buvo tai diena, kada, pagal priežodį, „šuns išvaryti negalima”.

O vienok2 Vielutienė ir šiandien išleido savo sūnų i laukus paršo ganyti. Gailu jai buvo labai mažo Jonelio, širdis skaudėjo pamislijus3 , kaip jis per visą dieną išbus ten ant tokio lietaus. Bet ką padarysi?! Paršas neėdęs būti negali, pašerti namie – nėra kuo; gerai dar, kad per žiemą šiaip taip prasimaitino.

Bepigu jai dabar, Joneliui jau truputį prakutus! Kol jį išaugino, tai buvo vargas! Kas dieną reikėjo jai eiti į darbą ir visur kartu vilkti vaiką, nes neturėjo prie ko palikti jo troboje. Grėbdama šieną, paguldys, būdavo, ji po kūgiu4, rišdama rugius – po gubos5, įkiš į burną tušką6, ir taip guli sau jis per kiauras dienas. Pradėjus smarkiai verkti, nubėgs, būdavo, pas jį, įpils lašelį pieno į tušką, pataisys vystyklus ir vėl skubiai grįžta prie darbo… Paskui, truputį paaugęs, nebegulėjo, bet sėdėjo ant šieno, bovydamas7 akmeniukais, grauždamas duonos plutelę, ir retkarčiais pats jau bėgiojo pas motiną pasiveizėti8, ką ji dirba…

Bet dabar tie vargai jau pasibaigė… Nebereikia jai dabar vilkti jį visur su savim… Dabar jau Jonelis ir trobą pridaboja, ir gali ją išluoti… Žino jau, kad su matušėle ne visados gali eiti į laukus ar kur kitur, kur išpuola eiti vienai matušei. Žino tai, ir nesiprašo paimti jo kartu; apsiverkia kartais, išleisdamas ją iš namų ant visos dienos, bet skubinai nubraukia ašarėles nuo skruostukų, nenorėdamas užrūstinti9 savo mieliausios matušėlės. Daug jau dabar padeda jai Jonelis: per visą vasarą štai gano paršą, kurį ji, kruvinai uždirbus, nusipirko. Vargo ji su Joneliu labai, bet ir nuopelną turi už tuos savo vargus: Jonelis toks geras, toks tykus10 ir taip ją myli širdingai… O ji už jo laimę gyvastį11 savo atiduotų… Brangus jai dėl to, jog tiek kaštavo12 ašarų, tiek vargų, tiek skausmų… Ant kitų metų jau jis netik tą vieną Balkį, bet ir svetimas kiaules paganys ir uždirbs jau kelis rublius… Nei pajuste nepajusi, kaip ir motiną pradės maitinti…

Mąstė sau Vielutienė, atmindama praeitas nelaimes, o tuo tarpu sukosi po trobą ir skubinosi greičiau apsivalyti ir eiti žvejoti. Diena šalta, lietus, Venta ištvinusi – vargiai prižvejos ką nors… O gal Dievas ir duos bent kelias žuveles! Neturi ji nieko išvirti vakarienei, o Jonelis pareis sušalęs, sušlapęs… Kaip jam gerai būtų apsišildyti skania sriuba… Jis taip mėgsta žuvis, kaip džiaugtųs jos vaikelis! Gal Dievas ir duos…

Vielutienė apsirišo skepeta, užsidėjo maišiuką ant pečių, paėmė krytį ir išėjo.

Lietus lijo kaip per rėtį13 – smulkiais, tankiais lašeliais. Primirkusi žemė nebeįtraukė daugiau vandens į save, ir visur stovėjo duburkiai14. Vielutienė ėjo skubiai, išrinko ji kelią ne stačiai ant Ventos, bet palenkė biškį į šalį, per laukus, norėdama pažiūrėti, ką veikia jos Jonelis: ar nesušalo, ar nesušlapo. O jis iš tolo jau pamatė matušę ir pats atbėgo priešais. Pripuolęs, apkabino jai kojas ir klausė: „Matušėle, ar jau žvejoti eini?”

– Einu, Joneli! Ar ne šalta tau, vaikeli? Ar labai sušlapai?

– Ne labai! Tik prižvejok žuvelių! Pagrįžęs su Balčkiu, privalgysiu sriubelės, tai ir apsišildysiu. Kaip aš džiaugiuos, kad bus tokia skani vakarienė!

– Nestovėk ant vietos, bėgiok ir apsišildysi… O veizėk, neįleisk Balčkio į bulbynus15! Na, su Dievu tuo tarpu, Joneli, reikia skubėti!

Jonelis pabučiavo ranką matušei ir nubėgo pas savo Balčkį, o ji, užvertus kryti ant pečių, nuėjo toliaus.

Gerai yra ir malonu šiltą vasaros dieną braidyti po vandenį, malonu po sunkios kaitros ateivėsti16 šaltoje upelėje. Bet dabar buvo ruduo, diena šalta, vanduo dar šaltesnis… Vienok Vielutienė braidė ir braidė po Ventą, ieškodama žuvų vakarienei. Braidė po karklynus lyg kelių vandenyje, o kartais ir giliau įsmukdama. Žinoma, mūsų Ventoj – tai ne ant vieškelio: eini, eini, vis kieta po kojomis ir negilu ir staigiai pasijunti, jog jau pamatas iš po kojų paspruko, ir murmi17, ir smengi18 , kol ne pasieksi kietesnės žemelės; jau tada nebeiššoksi, kol neįgausi po kojomis kietumos… Ot, ir reikia, nenorint, sušlapti lyg juostos, o nesykį ir dar giliau. Sušlapo Vielutienė – nabagė; sušalo, sužudo, o žuvų, kaip nėra, taip nėra… Traukia savo krytį, baugina žuvis su pagaliu iš po karklynų, o krytis vis tuščias ir tuščias… „Kad bent porą žuvelių sugauti!” – mislijo. „Jonelis taip prašė, taip laukia dabar tų žuvų… Jis pertikrintas, jog prižvejos pilna maišą ir nei pamislyt nepamislijo, jog gal palikti be vakarienės… Dieve tu mano! Biednas tas mano vaikelis pareis sušlapęs, sušalęs… ką gi aš jam pavalgyti duosiu?! Kuo jį apšildysiu?!”. Ir neatminė visiškai, jog pati sauso siūlo neturi ant savęs, jog jau tiek laiko šąla ant vėjo ir lietaus… Atmindama tik savo Jonelį, vėl įleidžia krytį, vėl baugina žuvis, vėl braido po karklynus ir lendrynus, nors rankos taip sustyro nuo šalčio, jog vos tegali išturėti krytį, lūpos dreba, o visa virpa ir purtinasi, lyg drugio krečiama.

O Jonelis tuo tarpu bėgioja apie savo Balčkį, gindamas jį nuo bulbynų. Labai jau pavargęs, atsisėdo ant ežės19 ir laukė, kad kaip nors greičiau ateitų vakaras. Pargįš jis tada Balčkį namon… Matušėlė atneš daug daug žuvų, užkais katiliuką, išvirs sriubos su žuvimis ir abudu skaniai, skaniai pavalgys su šviežia duonele… O valgyti jis jau labai nori; kaip privalgė iš ryto juodos bulbienės, tai dar lyg šiol nieko šilto nevalgė ir tildo savo badą, grauždamas duonos smočiuką20, kurį jam matušėlė į kišenę įdėjo. Kaip gerai bus, atsisėdus prieš ugnį apsišildyti ir išdžiovinti įmirkusias21 kojas ir drabužius! … Nebuvo jam labai šalta ir lietus ne spieriai22 jį permerkė; matušė kaip galėdama apsaugojo savo Jonelį nuo šalčio ir lietaus; uždėjo kailiniukus, o ant viršaus dar apvilko savo miline23 sermėga. Kokia gera ta matušėlė! Neužilgo jau ateis žiema, jau nebreikės ganyti Balčkio… Sėdės sau per visą dieną troboj su matušėle ir klausys jos dainelių ir pasakų. Atminė jis, praėjusią žiemą, matušėlė verpia ar audžia ir pasakoja ilgas, gražias pasakas, arba daineles dainuoja… O jis sėdi prie jos kojų ir klausos, ir vis naujų prašo… Niekur jam taip gerai nėra, kaip su ja… O šįvakar kaip bus gerai, tai dar niekad taip nebuvo! Turbūt, matušėlė atneš lydekų didelių, ilgų, o skanių, ak, kaip skanių! …

Страница 1 из 2

Назад1 2 Далее