O pamatytumėte, kaip Dickus į sūdą nueina! Ką jis mano, kaip užsideda ant kaklo tą „blekę?!” Suvis užmiršta, kad jis vakar su Miku pas Jošelį mylavosi, kad išvakaromis grįžo į Tėberius kaip prastas Dickus. Dabar, vage, šalia sūdžios sėdi, krūtinę atstatęs ir žiūrėdamas į prastus sermėgius, mislija sau: „Otai, tie menki sutvėrimai, kvaili daiktai, ką ateina pas mane teisybės ieškoti! Pamislijęs Dickus apie teisybę, nuleidžia nosį: prieš jį stovi Baltrus skundikas ir Mikas kaltininkas. Jisai negali – jiemdviem žiūrėti stačiai į akis jisai labai gražiai atsimena, kaip vakar pas Gabrielių Baltrus jam pirko alaus su limonadu, o pas Jošelį Mikas apsikabinęs kuo meiliausiai sveikino su stikleliu „gardaus šnapsiuko. Kaip dabar čia sūdyti? Ar visai jau nežiūrėti ne ant to alaus su limonadu, ne ant to šnapso, o sūdyti iš tikrųjų, po teisybei? Ak reikėtų, anot senio Griniaus, sūdyti po teisybei, aid kad tas alus su limonadu, kad jį pypkiai, kaip gardus! Negali užmiršti ir gana, rodosi vis gertum ir gertum. Taip Dickui bemanant, tik sykiu ėmė jo protas ir prašvito, alus su limonadu pasidarė da gardesnis. Jam parėjo į galvą labai gera mintis: kad nenuskriaustų nė Baltraus, nė Miko, reikia tiktai tylėti, kaip bus, taip bus. Teisyti tiktai vieną negali, abiejų ir negali, tai jau velyk suvis tylėti. Tai ir geriaus, o kam čia jau už gerą žmogui piktu mokėti. Dickui net ant širdies smagu pasidarė, kad jam Dievas davė taip gražiai išsiteisyti prieš patį save.. Jau jis savo žino. Kaip tik reikia sūdyti alų arba limonadą su šnapsu, tai jis tveriasi už blekės10, gniaužo ją ir tyli; ir taip išsimokino tylėti, kad ne sūdžia nieko nenumanydavo. O jau sūdžia, rodos, tik turėtų numanyti, juk jis apie tokius daigius daugiau išmano: tik ir jam, kad ne pirkdavo alaus su limonadu – na, kurgi jau imsi ir vesiesi sūdžia pas Gabrielių, ne gražu – na tai atveždavo javų, skilandžių, sviesto, kumpių ir taip visokių daiktų, jau ten kokių pats liepdavo atvežti. O vienok Dickus tuojaus numanydavo, kaip tik sūdžia pradėdavo provą. Su dešroms ir skilandžiais; o sūdžia Dickaus limonado nenumanydavo, tai kad Dickus, tai Dickus! Ir galvočių, sūdžia perėjo.

Jau treti metai baigėsi, kaip su Dievo padėjimu laimingai sūdžia dešras su skilandžiais valgė ir provas dirbo, o Dickus alų su limonadu gėrė ir tylėjo. Baigėsi metai ir pasibaigė. Tiktai, brolyti, kas pasidarė? Ėmė susirinko valsčius ir visi taip tiesiog Dickui į akis pagavo rėkti: „Gana, gana Dickui limonado!”.

Na tai tau jau ir povisam! Ir po alui ir po limonadui.

Nusiminė Dickus.

– O tu Dieve mano! Ką gi aš jiems padariau? Tai dabar ir namo bus gėda pareiti; bernai ir tie juoksis: tai, sakys, ilgai ponavo! Ir ką gi, aš kaltas? Ar aš ką nuskriaudžiau, Dievulėli tu mano! … O limonadas! … Viskas išnyko…

Iš tikro gaila Dickaus. Toks jis dabar gražus, apsidabinęs, išsiganęs; toks apskritus kaip kropeliukas ir dabar tie begėdžiai tiesiog į akis, kaip ant juoko rėkia: „Gana, gana limonado!”. Gaila, bet ką jau dabar darysi, tik ne verksi.

O sūdžia su kumpiais kur dingo?

Sūdžia? Sūdžia, tai suvis kits dalykas. Jau tu rėksi nerėksi, o jis kumpius, kaip ima taip ima. Jau kam Dievas duoda, tai ir dripteli, o kam nesiseka, tai nesiseka. Kaip ir dabar tam Tamošiui: juk jam netik kad niekas dešrelės nepasiūlė, bet ne šnapso nenupirko ir ant galo dar boba pripuola. Įvarė: „Jau, gerai sako, kur trumpa, ten ir trūksta”.

—–

Ar pažinojote Tėberių Štrimą? Ale kurgi ne, Štrimą visas valsčius žinojo. Kaip da buvo senieji sūdai, jisai drauge su Dickum darydavo provas Tėberiuose. Dickus mokėjo truputį lenkiškai ir ant rašto žinojo, užtai jį visi laikė per mokytą, ir kaip įvedė naujus sūdus, jį išrinko lovininku. Štrimas gi mokėjo skaityti tiktai ant knygų, ir labiausiai jam patikdavo senoviškos – „juozupinės”. Naujas ir senas Aukso Altorius, o ypač „Garbinukės”, jam suvis nepatikdavo: jisai sakydavo, kad visose naujose knygose litaros11 per smulkios, ir Rožančiai, Mišių maldos, mišparai taip esą supainiota, kad jis niekaip negalėdavęs jų suprasti. Prie „juozupinių” jisai buvo pripratęs. Kaip reikėdavo giedoti rožančių, jisai pamažėli, būdavo, nusiima jas nuo lentynos, išsivynioja iš skadurio ir išsykio atsiverčia: „Sveika Aušros žvaigžde šviesi, tu linksmybė svieto esi”. Ant rašto Štrimas suvisai nieko nenumanydavo: tiktai raštininkas paskui jį išmokino maskoliškai pasirašyti. Kaip reikėdavo pasirašyti, Štrimas, būdavo, paima plunksną, parašo dvyliką vąšiukų,12 septintam paskui priduria kotą ir išeina Štrimas. Lenkiškai Štrimas mokėdavo tiktai kaip būdavo girtas. Tuosyk jisai mokėdavo net ir maskoliškai, nors nedaug, bet visgi mokėjo. Pasigėręs jisai pirmučiausiai užtraukdavo: „Vipi gručka, vipi dva, bolit mini golova!”. Tik tiek ir mokėjo, bet jam žmogui buvo gana ir tiek.

Štrimas su Dickum buvo seni pažįstamai; juodu labai sutikdavo. Nors viename kaime ir netoli vienas kito gyveno, vienok susieję visados vienas kitą puskvatierke pamylėdavo. Bet kada žmonės pradėjo šnekėti, kad Dickus esąs niekai lovininkas, noris, kad jį kožnas vėtųsi pas Gabrielių, tai Štrimas pradėjo su Dickum rečiaus matytis. Jis beveik numanė, kad valsčius Dickų numes nuo lovininko ir užtai jisai taip sau protaudavo:

„Dickų numes, ką gi valsčius rinks lovininku? Aš pirma tiek metų Tėberiuose sūdijau, turėtu mane išrinkti?”

Štrimas labai norėjo, kad jį išrinktų, bet norėjo ir Mikeliukas. Štrimas tai labai gerai žinojo ir bijojosi, kad tik Mikeliuko neišrinktų; o šits buvo mokytesnis už jį; tik tiek da gerai, kad Mikieliukas buvo da suvisu jaunas, neseniai da tik jam tėvas namus buvo pavedęs; užtaigi Štrimas labiausiai pasitikėjo ant savo metų – penktą dešimtį varė – ir ant to, kad jau pirma Tėberiuose sūdijęs.

Susirinkimuose arba karčiamoje Štrimas visados šnekėdavo apie sūdus, provas; norėjo pasirodyti, kad jisai apie tokius daiktus daug išmano. Kada būdavo, kas pasiskundžia, kad Dickus niekai lovininkas, tai Štrimo, tarytumei akys verda; pakyla jis iš užstalės, atsistoja viduryje aslos ir pradeda pamokslą sakyti ir taip gerai pasako, kad retas kuningas vargiai jį pereitų:

– Vyručiai! – sako – juk mes visi rinkome Dickų lovininku! Jis buvo žmogus geras, galime pasakyti, žmogus išmanąs, o matote į ką dabar pavirto! – ir pradeda Štrimas pasakoti apie Dickaus neteisybes, kaip už alaus stiklą kaltą žmogų jis teisingu išranda. Bet kaip pats Štrimas ant Dickaus vietos padarytų tai mes nežinome, tik tiek, kad jis norėjo būti lovininku ir rūpinosi, kad išrinktų, bet nevienam ne žodžio apie tai neišsitarė. Tiktai vieną nedėlios naktį, jisai gulėdamas, ilgai mane apie lovininkystę ir ant galo alkūne suktelėjo pačiai į šoną:

– Rože, a Rože! ar tu miegi?

– Ko gi tu čia dabar, negali kirmyti – sumurmėjo per miegus.

– Ar tu girdi, Rože! Klausyk? Dickų numes nuo lovininko.

– O ima ji Dievai! Labai ma galvoj.

– Tai nieko, ale13 matai ar tik nerinks valsčius mane į lovininkus, ma andai14 vaitas sakė. Būtų gerai.

Страница 2 из 4

Назад 1 2 3 4 Далее