Jau artinos vakaras, kaip iš už kalnelio ant vieškelio pasirodė aukštas jaunas žmogus su maišeliu ant pečių. Nors jo veidas buvo pajuodavęs ir išdžiūvęs, visas kūnas pavargęs, bet ėjo graitai, skubėdamas; retkarčiais apsistodamas giliai traukė savo krūtinėn orą ir dūsavo taip, kaip dūsauja žmogus, vargą vargti pabaigęs, iš baisaus sapno atbudęs; jo akys, jausmo pilnos, švietė džiaugsmu neapsakomu. Priėjęs į kryžių sustojo, pasidėjo maišelį ant akmens ir tyliai ilgai atsiduso: malonus šiurpas perlėkė per visą jo kūną, ir širdy taip romu ir gera rados. Visas išsitempęs, ištiesdamas rankas, žiūrėjo aplinkui, tartum šitą juodą žemę norėjo apimti ir į savo širdį priglausti. O saulė jau leidos ir, išlindus iš po debesio, paskutinį kartą nušvietė apylenkę. Nebetoli pakalnėj sumarguliavo krūvon susimetęs miestelis. Keleivio širdis nebeištūrėjo: apsipylęs ašaromis puolė ant kelių ir ėmė bučiuoti kryžių ir juodą dar drėgną pavaserio žemę…

– Dieve, nejaugi tai ne sapnas? Nejaugi aš vėl namie, savajam krašte? – šnibždėjo lūpos, virpėjo širdis.

Taip, jis namie, vėl savuosius laukus mato, jųjų oru kvėpuoja. Šitai už upės jo gimtasis miestelis: tenai jo Marytė gyvena, jam du sūnus ūgdžia1… Gal jau abu dideli, laksto ir savo tėvelio pareinančio laukia? … Greitai juos visus pamatys! … O užupernai iš čia eidamas nebesitikėjo šios šalies ir artimųjų išvysti…

Taip susijaudino, kad toliau eiti nebegalėjo. Atsisėdo po kryžium, ir netolima baisi praeitis, kaip šmėkla, stojo jam akyse. O, kolai gyvęs, tos praeities neužmirš! Ilgai tampys jo gįslas sužeistųjų draugų vaitojimai2. Žuvusiųjų kraujas; ilgai, kaip pragaro aidas, skambės jo širdy visos karo baisenybės. Kiek jisai per tuos dvejus metus matė, ką atjautė! Kai jį iš namų paėmė, kaip mirtin vedamas ėjo; kai įstūmė kareivių prikimštan vagonan, jo protas apsvaigo, atšalo jausmai. Ištisas dienas ir naktis, kaip koksai gyvulys, vežamas, kvėpavo troškiu svaiginančiu oru, matė ligas ir ašaras, girdėjo kareivių keiksmus, traukinių dundėjimą ir jo galvoj nyko supratimas to, kas buvo ir kas yra. Jam regėjos, kad visas jo pirma buvusis gyvenimas: šalis, kur gimė ir augo, mažos dienos, kada bandą ganė, jaunimas ir dainos, broliai ir sesers, pati ir vaikai – tai tik gražus sapnas, daugiau nieko, kad to visa ir būti nebuvo. Jam regėjos, kad jį jau ilgus metus tame troškiam vagone veža ir veš begalo … Tik pirmasis Marytės laiškas, vėl senąji supratimą jam sugrąžino ir atgaivino jausmus. Gavo jisai tą laišką jau gale… ligonbuty3. Sunkiai sužeistas kietam patale gulėjo, kai jam padavė… Skaitė jisai tuos brangius žodžius ir suprato, kad tai ne sapnas, kad ten toli toli vakariuos yra šalis jam brangi ir žmonės numylėti… Ataminė visa, ir jo kūne vėl gimė noras gyventi – bėgti iš to pragaro ten, kur Šventoja plaukia, kur gražios dainos skamba. Bet liga ilgai neleido, ilgai laikė į patalą prirakinus, ir baisi giltinė nekartą žiūrėjo jam akysna. Ir, galbūt, tik didis, naujai gimęs noras gyventi ir neapsakomai malonus gimtosios šalies ir mylimųjų paveikslai, kuriuos jisai dabar visados savo širdy nešiojo, pergalėjo ligą… Pasitaisė… Daug dar vargo matė, bet išrašytieji jo širdy paveikslai nebešdilo. Tų paveikslų vedamas ir dabar savon pastogėn skuba, graibiau norėdamas tuos paveikslus išvysti…

Keleivis atsistojo, užsimetė ant pečių maišelį ir tvirtais žinksniais ėjo toliau.

– Juk šendiej4 pirmoja Velykų diena – tarė sau vienas – džiaugias žmonės; tik Marytei su vaikais be manęs skurdu. Ir dovanų jiems neturiu jokių: grįžtu silpnas, apipešiotas. Užtat Marytė galės mane šendiej kiaušiniais pamylėti…

Bet netikėtai taip jam širdį susopėjo5, kad net ranka už krūtinės nusitvėrė.

– Kas čia man? – paklausė išsigandęs, jausdamas, kad jį visą prakaitas išpylė – ko aš dabar taip išsigandau? Juk nieko bloga neatsitiko… Marytė su vaikais, turbūt, sveika, gyva… O kas, jeigu?! … – Ve, ne… Negali būti…

Apsistojo, norėdamas kvapą atgauti. Kažin kodėl jam galvon atėjo antrasis Marytės laiškas. Nebe toks buvo, ne; nebebuvo jame to atvirumo, tų jausmų, kaip pirma… Kažin ko trūko. O daugiau visai nuo jos žinelės nepaėmė… Gal kely laiškai sužuvo… Bet kodėl tik dabar abejojimas jį krimsti pradėjo, kodėl taip omai jam susopėjo širdį? … Kodėl? …

Abejojimo kankinamas, kone tekinas6 pasileido miestelin.

II

Jau visai sutemo, kai priėjo į savo namus. Prie kiemo vartelių gulėjo didelis margas šuo. Pamatęs ateinantį žmogų, jisai išsižiojo jau loti, bet staiga atsikėlė ir inkšdamas7 iš džiaugsmo ir linksmai sukdamas uodegą puolė į keleivį ir ėmė aplink jį šokinėti, norėdamas savo snukiu jo veidą pasiekti.

– Geras Razbonas, geras: pažino mane – maloniai tarė keleivis, glostydamas šunes galvą, ir įėjo kieman.

Niekas daugiau jo nepatiko, nepastebėjo pareinant. Namuos buvo tylu, nors pirkaitėje degė žiburys.

– Nejaugi svečiai? – tarė sau keleivis, pamatęs šviesą – o mažir sesuo Uliutė atėjo apsilankyti? ..

Jisai visas nurimo, pradžiugo.

– Įeisiu nepastebėtas, tai bus juoko! – atėjo jam galvon linksma mintis. Ir jisai įėjo priemenėn tyliai, nesubrazdėjęs. Jau nusitvėrė klingę8 ir norėjo atadaryti pirkaitės duris, kaip žodžiai, kuriuos iš vidaus išgirdo, suspaudė jo krūtinėj kvapą, ir jisai, kaip įbestas, sustojo ant vietos9…………………………………………..

Pirkaitėje stalas buvo baltai užtiestas, valgymais apkrautas: ragaišio10 raikyto, sviesto ir kiaušinių, butelis vyno stovėjo. Užu stalo sėdėjo susiglaudusiu vyras ir moteris. Jisai buvo nedidelio ūgio, šviesių plaukų, reta barzdele ir sargybinio rūbais su blizgančioms sagutėmis apsivilkęs; jinai – jauna, gražaus veido moteriškė, skara ant pečių apsisiautus…

– Ko tu, Marusia, nuo manęs nori? – kalbėjo sargybinis, ne lietuviškai pratęsdamas žodžius: – juk aš tave myliu.

– Taip, myli… O man kas bus, kai Antanas pareis namo? – atsakė moteriškė.

– Kur jisai bepareis: jo ir kaulai supuvo…

– O tu paimsi mane, jeigu Antanas numirė? – glauzdamos į sargybinį klausė moteriškė.

– Kam? Ar mudviem taip negerai? Juk aš pas tave visados ateinu… Jeigu Antanas pagrįžtų, tu pas mane galėsi ateiti.

– Matau: tu manęs nemyli… – ėmė raudoti moteriškė.

– Marusia, neraudok – ramino sargybinis, bučiuodamas jos veidą.

Kažin ko abu atsigręžė į duris ir akies mirksniu pašoko nuo suolelio. Duryse stovėjo aukštas pajuodavęs žmogus su maišeliu ant pečių ir visas drebėjo…

– Antanas! … – suriko nesavu balsu, moteriškė pabalus, kaip drobė.

– Marytė! … – prašnibždėjo sukandęs dantis pajuodavęs žmogus ir, kaip erelis, puolė į juodu.

– Maciukas!? – sušuko jisai, pažinęs iš arti sargybinį – a, tu, gyvate, mano namus griauni, laimę ardai? …

Išaugo jų akyse, kaip milžinas. Nutvėrė sargybinį už krūtinės ir taip į sieną primygo, kad tam net kaulai sutreškėjo.

– Leisk tu, velne… – sudejavo sargybinis rusiškai.

Antanas pakėlė jį viena ranka nuo žemės ir paspyręs koja numetė į pačias duris, – net tasai , žnektelėjo11…

– Palauk tu, velne, atmokėsiu aš tau… Pasodinsiu šaltojon – grasė12 sargybinis, šluostydamas iš nosies kraują, ir parodęs kumštį norėjo sprukti pro duris.

Страница 1 из 3

Назад1 2 3 Далее