– Tai tu, Maryt, taip mane ataminei – tarė dusliu balsu Antanas – jautė mano širdis, seniai jautė, tik patsai to nepastebėjau…. Su burloku14 susidėjai… Liežuvis ir blizgučiai patiko… Matai, tavo vyras pajuodavęs ir nuvargęs, gal nebepagrįš…

Sukliko moteriškė ir puolus ant kelių apkabino vyro kojas: „Antaniuk, Antaniuk, atleisk man, už miršk visa! … Jisai mane privertė… Dievuliau mano, Dievuliau, ką aš padariau, ką padariau! …”

– Šalin! … – suriko Antanas, stumdams pačią.

Bet matydamas ją silpną, viduasly sukniupusią, ir jisai staiga savo širdy pajuto ne tai gėdą, ne tai gailestį.

– Ant tavęs aš nepykstu – tarė jisai tyliai, į ją nežiūrėdamas – galiu tau visa atleisti, bet užmiršti.. O! Užmiršti – niekados…

Tuo tarpu kažin kas pravėrė pirkaitės duris, ir jose pasirodė dvi mažos vaikų galvelės: žiūrėjo jiedvi vidun išplėstoms akyloms akelėmis. Nematoma ranka perkėlė abu vaiku per slenkstį pirkaitėn ir vėl uždarė duris.

– Sūneliai, mano brangus sūneliai – tarė susigraudinęs Antanas, į juos puldamas. Vaikai išsigandę žiūrėjo į nepažįstamą žmogų ir traukės nuo jo.

– Joniuk, Antaniuk – kalbino juos tėvas – argi nepažįstate manęs? Aš jūsų tėvelis ir myliu jumus. Aikit čia – nupirksiu jums saldumynų ir po arkliuką gražų.

Vaikai vis dar bailiai, tartum netikėdami jo žodžiais, žiūrėjo į tėvą.

– Norit turėt po arkliuką? – klausė tėvas.

– Noliu… – tarė abu kartu…

Prisikalbinęs, pasisodino vieną ant vieno, kitą ant kito kelio, ir glostė, bučiavo juodu.

– Tai aš jum nupirksiu rytoj po arkliuką, o dabar duosiu kiškio ragaišio…

– Kiškio? – klausė vaikai, sekdami nustebusioms akimią.

– Aa. Kiškio – atsakė Antanas.

Atrišo maišelį ir, išėmęs ištenai juodos kareivių duonos plutelę, perlaužė ją per pusę ir padavė abiem.

– Nors juodas ragaišis, bet gardus – gyrė tėvas.

– Iš kur, tėveliuk, gavai? – paklausė vyresnysis.

– Egi ėjau per mišką, žiūriu: tupi kiškelis po egle ir ragaišį kepa. Padėk, Dieve – sakau. Dėkui, dėkui – sako kiškelis, prašom padėti. Na, tai ir davė ragaišio…

Vaikai iškėtę akis klausė.

– O mes lėlytę turim – pasigyrė mažasis.

– Kur? – paklausė tėvas.

– Tenai – parodė pro duris vaikas.

– Bobutė broliuką mažutį mums atanešė… Karoliuką – tarė vyresnysis.

– A! … – sudejavo atsimainiusiu balsu Antanas ir pametęs vaikus, kaip galvon trenktas, išbėgo pro duris… Pirkioje greitai sukliko, sukeikė vyro balsas ir Antanas, kaip pablūdęs, įbėgo atgal pirkaitėn, nutvėrė pačią už plaukų ir parmetė ją ant žemės.

– Kieno tasai kūdikis? – šaukė nesavu balsu – a, tu, ragana! … Nuo Maciuko gavai!? …

– Aaa! … – vaitojo susiėmęs galvą Antanas, sukos kaip kaitulio po pirkaitę ir spardė kojom ravo pačią.

– Tėveliuk, tėveliuk, nemušk motinytės! – rėkė laibais balseliais apsiašaroję vaikai.

Kaip pakirstas, pargriuvo ant suolo ir kriokė, raitės, plaukus nuo galvos draskydamas. Paskum prisitraukė į stalą ir, atsirėmęs, bepročio akim žiūrėjo aplinkui… Vaikai, prisiglaudę į motiną, tyliai kniukčiojo…

– Taip padaryti! … Užmiršti vyrą, vaikus.. Sugriauti gyvenimą, laimę suardyti… Gal gi ir tu dabar laiminga? … Kam už manęs ėjai? Juk aš tavęs nespyriau, neprikalbinėjau: liuosai15 galėjai išsirinkti kitą, geresnį. Bet tu tik mano turtų norėjai, o aš to nemačiau, aklai tave mylėjau… Ten, toli nuo tavęs, tarp šalčių ir bado, tarp visų karo baisenybių, kada amžinai akysna giltinė žiurėjo, kada baloj ar purvynėj gulint stingo visi sąnariai, tavo paveikslas, toks malonus, šildė mano kūną sunokusį, gaivino širdį krūtinėj… Ir skubėjau tą paveikslą pamatyti, į savo krūtinę priglausti… Juk buvo valandų, saldžių, malonių, kada, regėjos, nieko mudviem netrūko, kada ir tu mane mylėjai… O dabar: visa sugriauta, purvan suminta… Nesuprantu, nieko nebesuprantu… Nejaugi tas, kas buvo, sapnas nebesugrąžinamas? … Taip, nebesugrąžinamas… Jeigu būčiau ten, toli numiręs, tu sau viena būtum gyvenus, nes tasai burlokas vistiek tavęs būtų neėmęs. Bet dabar… Pasakyk, kaip dabar reiks gyventi? … Juk ir aš dar jaunas, laimės trokštu… Kas daryti? kas daryti!? … Vieną tik žinau: užmušiu tą šunį, kur pataikinęs. Jisai pasalomis man laimę atėmė, aš jam gyvybę atimsiu…

Staiga ant kiemo sulojo šuo. Priemenėj pasigirdo drūti16 vyrų balsai, ir pirkaitėn sugriuvo sargybinių gauja su urėdininku priešaky. Visi buvo įgėrę.

– Šitai tas norėjo mane užmušti! – šaukė tarp durų Maciukas, rodydamas į Antaną – jisai ir carą keikė, jo vardą įžeidė!

Antanas savo akim netikėjo…

– Meluoji! – suriko nesavu balsu, pašokdamas nuo vietos – meluoji! Aš už carą kraują liejau! O tu! … Užmušiu!! …

Ir kaip liūtas puolė į Mociuką. Tik sargybiniai paspėjo jį atstumti. Tada nutvėrė nuo suolo kočėlą17 ir iš visos galios paleido į duris. Kočėlas apsisuko kelius kartus ore ir pataikino uredninkui nosin: tasai visas krauju apsipylė.

– Imkit tą galvažūdį! – sušuko uredninkas, dejuodamas iš sopulio.

– Nepasiduosiu! – rėkė Antanas, purtindamas nuo savęs sargybinius – jisai mano gyvenimą suardė…

– Samuli, ir tu su jais kartu?! – nustebo, pamatęs tarp sargybinių savo kaimyną su blizgančiomis sagutėmis – bijok Dievo budeliams tarnauti! …

Samulis susigėdęs nusisuko…

Sunkiai primuštą Antaną pavertė ant žemės ir surišo užpakaly rankas.

Jo pati, su vaikais kertelėj sukniupusi, gailiai raudojo.

– Neraudok, Marusia – tarė Maciukas, padėjęs ant jos peties ranką – dabar jisai tau nieko nebepadarys… Visa bus gerai.

– Stumk nuo savęs tą šunį, stumk! – dejavo Antanas, vyniodamasis po žemę.

– Gali sau loti – juokėsi Maciukas – nebebijau tavęs.

Antaną pastatė stačią…

– Su diev, Maryt – atsisveikino iš namų vedamas – būk laiminga su tuo savo… Vaikeliai mano, vaikeliai!

Ant kiemo linksmai į jį puolė Ražbonas. Uredininkas sudavė batu šuniui – ir šisai inkšdamas, paspaudęs uodegą, nubėgo šalin. Atsitūpė prie tvoros ir gailiai, liūdnai tris kartus sustaugė.

Antaną nusivedė…

J. B-nas

Rozalimas

17. VII. 1906

Страница 2 из 3

Назад 1 2 3 Далее