Šį pavasarį giedra labai reta ir brangi… Kelinta jau nedėlia1, kaip lietus pagavęs viršų pliaupia; nusigiedrins kokį pusdienį arba kokią naktį iškentės nelyjus – ir vėl prakiurs kaip iš kubilo. Patižo visi keliai, pabliuro dirvos, paplūdo pelkės, praskydo, išsipliauškė purvynai, o čia pats mėšlavežis. Neduok Dieve, koksai vargas darbininkams: prilijo laidariai2 – reikia ligi kelių po srutas3 braidyti kol prikabina valktį4; tas važiuojant prilyja, varva per tekinius5, o per molynus, purvynus, kur į kalnuką, kol nuvaro į dirvą, arkliai nabagai6 nesuskaitomai 7 pakelia botagų. Merga ar koks pusbernis sušlapęs, visi drabužiai varvą iš viršaus; ligi kelių purvynais brisdamas greta vežimo, iš nekantrybės raižo tik ir raižo pavargusias kumeles. Kai kurios ligi pietų taip pristoja, kad toliaus nebepaeina, kaip kokį dešimts žingsnių tuo įtimpos8, ir sustoja; nė raižymas nieko nebepadaro – kirtis ne kirtis, stovi sau galvas nuleidusios. Sustojus valkčiui, tekiniai susmenga į molį; kol paskui išjudina iš vietos, kumelės botagu ir niūkimu raginamos klumpa, vytuoja9, net akys pabąla, kol toliau patraukia. Dirvoje dvi kapstytos purvinos ligi juostos, vanduo varva nuo skepetų per burną į akis, bėga į rankoves; nuo padalkų 10 taip pat varva; kojos basos, raudonos, ligi pusblauzdžio molyje braido; pamėlinavusiomis rankomis kapsto, taško be paliovos, nes truputį sustojusios tuoj pradeda kuždėti. Vertikas 11 vyras taip pat varvąs, purvinas, kojas auliniuose klumpiuose, apkibusias moliais, kaip kalades valkioja. Nuo kepurės lezgio laša vanduo: per akis ir per uostus nuvarva pakalniui. Šnypšdamas, garuodamas verčia ir verčia, nespėja vieno valkčio išversti, įkandėm atniūka kitą; nėra laiko nė atsipūsti, nė nusišluostyti. Žmonėms ir arkliams – visiems vargai; bet nieko nepadarysi, reikia mėšlą vežti tam dvarui. Dvare nėra blogo oro – nors kumelės sprogtų, ant žmonių nugaros sausumos neliktų – koks darbas dirbamas, reikia dirbti.

Šįryt rytmety dvaro gaspadorius, pašokęs trečią, sužadino bernus. Ateinančius ant darbo ordinarčikus12 apibarė už vėlavimus; atsistojęs po pastogės priveizėjo, kad pateptų ratus; paskyrė, kokius arklius kinkyti, sustatė varinėtojus; paskyrė kapstytojus. Darbininkai kiekvienas žino savo darbą: kabintojai13 nuėjo į kūtes14, su jais vienas dvaro bernas; antras, vadinamas kluonius15, nubrido į laukus versti, eina kaip girtas.

Prasidėjo jau darbas: eina, niūka valktis po valkčio. „Vežimų nemaža, nepataikaus darbininkai” – taip sau nusprendęs gaspadorius, dar valandikę pastovėjęs po pastoge, nuėjo į vidų. Jis moka gerai „pasirundyti”; žino, kad darbas jo užstatytas eis kaip laikrodis. Jis žino, kurį darbininką kuomet reikia pabarti, kuomet prie darbo paraginti, kuriam paskirti sunkesnį darbą, kuriam lengvesnį. Už tokį gerą „rundą” ima geriausią ordinariją ir algos pusantro šimto. Šįryt sustatęs darbininkus visus prie vieno darbo gali dabar nebesirūpinti .

Lauke lyja, pila, vėjas ūžia; stori debesys plaukia pavėjui, žerdami valandomis stambiais lašais, valandomis rodos by lengviaus, kaip tik ūkas16 dulkina17 ir vėl užeina didžiau, vėl mažiau; bet visiškai nenustoja lyjus. Tokiu oru labai maigu miegoti18 – miegti, miegti ir kaskart daugiau nori. Rodos, jau atsibusi, nori atsikelti atgal akys merkiasi, širdis salsta19 miegas be jokios soties20.

Gaspadorius, pasivalgęs pusrytį, atsigulęs į lovą, šiltai užsiklojęs miegojo, pūravo ramiai ligi priešpiečio. Būtų dar pūtęs į akį toliau, bet įėjusi dvariškė motriška ėmė su jo pačia balsiai kalbėtis.

– Dieve saugok, kokia diena! Ar tvanas jau ir bus… – kalbėjo moteriškė – norėjau kiaulėms žolės pasirinkti… Nespėjau į daržą, kaip ir permerkė kiaurai… U-titi! Kaip čia šilta prie tamstų…

– Sodrus mat lietus… O neperstojo nė minutėlės – šnekėjo gaspadorienė21, žiūrėdama pro langą.

– Neduok, Dieve, koks mėšlavežis – tęsė moteriškė – ne tiek žmonėms bjauru, kaip arkliams: tuos tai jau visai privarys… Iš laidario kol ištraukia, kiek arklius plaka, gaila žiūrėti, o į dirvas, į tokius kalnus, molynus… Ant vietos gal arklys kristi…

– Blogai, kad pasitaiso negeri orai labiaus tokiam darbui – pritarė gaspadorienė – bėda arkliams, bet ne pyragai nė žmonėms…

Gaspadorius, prabudęs, akis praverdamas, pusmirkomis būdraudamas, klausėsi bobų kalbos; paskui rąžydamasis22, žiovaudamas pratarė:

– A! Kad miegojau tai miegojau! šiandien miegok ir norėk…

– Gerai ir pūtei į akį – tarė pati – juk jau vienuolikta.

– Šiandien miego tikt ir diena, kas turi laiko – tarė motriškė – ir aš taip norėjau miego, norėjau valandikę kristi prasnausti, bet su tomis bieso kiaulėmis…Kad bent kas po valandą paganytų… Aš tokio būrio kiaulių nevaliosiu šerti uždarytas… Vis žoles rinkti…

– Dar mat keiksi pono kiaules! – pertraukė gaspadorius – kokia mat?! Piemens reikia! Tau išrokuotos23 kiaulės, ir turi šerti! Žinok, kad dvare nepataikausi…Už ką tokią algą imi, trisdešimt rublių…

– Alga! Alga išein per pakaušį… Kaip tik pajungtas būti. Šiokioje ant lauko pliaukšti… Dvare žmogus, mat, kaip šuo – pridėjo išeidama.

– Bet ir tamsta nebegulėk – tarė gaspadorienė į vyrą – sako, kad darbininkai begalo arklius plaka.

– O, ten bjauru įvažiuoti į tuos kalnus, molynus – šnekėjo galėdamas gaspadorius – baisiai sukaštuos tas mėšlas arkliams… Teisybė, reikėtų nueiti pasižiūrėti… Ir galvą pakėlęs, žiūrėdamas į langus užklausė – ar nustojo lyjus?

– Kur tau nustos, paplūdo visi pašaliai vandenimi – rūpinosi pati – nė viščiukai nebeturi kur pasislėpti…

– Užtaigi, sakai, dar man eiti… Nuo lietaus galėtų skėtį užsiskleisti – šnekėjo gaspadorius gulėdamas – bet kokie paliks batai per tokius purvynus bridus24?

– Liepk paleisti nuo darbo, ar ką? – tarė pati – privarys arklius, o ir darbininkams tiek besiranda ant lietaus per dieną…

– Nenusprogs arkliai, nei darbininkai! – visi tam yra, ima gerą užmokesnį ir turi uždirbti… Dvaro darbas negal nustoti be laiko – ir taręs tai gaspadorius nusisuko ant sienos ir užsiklojo.

Страница 1 из 3

Назад1 2 3 Далее