Tą patį lietotąjį rytą Pasmalkio sodoje25 pas Gaidį, kaip lietus – truputį pamigo. Jau gerai išaušus, Gaidys pašokęs pažadino savo berną, kurs tuojau išbėgo prie arklių. Gaidys krito atgal į lovą, kol parves arklias, nes miego taip dar nori – net širdis salsta.

Gaidienė atsikėlusi žadino mergaitę ir piemeniuką – to nabagėlio niekaip negali pridraskyti.

– Antaniuk! Pa Antaniuk, kelk prie bandos! O tas Antaniukas pakels galvelę, pravers pabalusias akeles ir vėl merkiasi, atgal galva krinta, virsta į patalynę.

Pasigailusi Gaidienė piemenėlio, atsisukusi į mergaitę tarė:

– Agote! – ilgink tu bandą ligi pusryčio… Reikia vaiką pamigdinti… Aš išvirsiu pusrytį .. ..

– Kuomet lyja bjauriai, tuomet tu gink bandą – bambėjo Agotė – juk taip pat ir jis tarnauja… Algą ima…

– Kad tarnauja, algą ima, tai jau ir nudirk kailį… Tu didelė benori pamiegoti, o čia kūdikis. … tave užtat dieną leisiu ilgesnį pokaitį… O nuo lietaus pasiimk mano didįjį skėtį… Gink, gink, mano mergele! – prašė Gaidienė, klostydama piemeniuką.

– Kasžin, iš kur bus tas pokaitis… Mėšlą reiks dėl to per dieną kapstyti! – taisydamasi bambėjo Agotė – jis už mane ar padirbo ką kada?

– Užtat tu už jį padirbsi… Še ir pusryčio sukramtyk jo dalį – juokdamasi Gaidienė kišo Agotei sūrio gabalą – tik nebambėk ir gerai papieviais karves priganyk…

– Pieno bus kaip vandens – juokės Agotė, imdama sūrį – visus antežius26 nuganysiu.

Ir išėjo apsitaisiusi.

Gaidienė sukosi apie pusrytį, šėrė kiaules. Tuo tarpu parjojo bernas: pavaręs arklius į kūtę, pats susirietęs įpuolė į vidų. Jo kojos basos, kaip gužučio raudonos; ligi kelių pasiraitęs, nuo visų drabužių vanduo varva. Nusimovęs kepurę, kratydamas nuo jos vandenį, šnekėjo:

– Kol lijo, lijo vis kaip ant juoko; bet šįryt pasiutusiai, nebe ant juoko pila… Kiekvienas lašas, o toks šaltas, kiaurai lenda ligi kailio… O to vandenėlio – sklidinos27 visos pelkės!

Pajutęs berno balsą, Gaidys pašokęs sėdosi lovoje:

– Oje, kad aš pamigęs! – tarė – sukačiojai arklius? O aš dar nė ratų nepatepiau…

– Ar dar nė bandos neišginė? – klausė, pasergėjęs miegtantį piemenuką.

– Mačiau, Agotė varinėjasi bandą papūdymiais – atsakė bernas – dar niekieno neišginė, nors, rodos, nebeanksti.

– Tai jau moteriškės susibūrė priganyti karves – juokės Gaidys taisydamasis – meilija daugiaus pieno… Gerai, bent vaiką pamigdys…

– Ar vešime šiandien mėšlą, kad taip lyja? – klausė bernas.

– Turbūt reikia vežti, baigti. Šiandien, rytoj gal pabaigtumėm. Paskui atsivers kiti darbai, o dar kol aparsime mėšlus ir šienpjūtė prieis…

– No, tai aš nė kojų nesiausiu, reikės giliai braidyti po laidarį – šnekėjo bernas. – Ratus reik gerai ištepti – mėšlas bus varvąs, o toli vežti, bus arkliams sunku… Dagi lyjant; kelias slydus!

– Argi nėmaž nesigaidrija28? Gal nustos nors truputį – tarė Gaidys žvalgydamos į dangų pro langą – taip norėčiau atlikti nuo to mėšlo… Kad ir pavargsime šiandien, ką padarysi… Gal kuomet išlįs valandikė ir pasilsėti.

Ir siautės balakoną, graibstės kepurės.

– No, kur gi judu taip ruošiatės? – klausė Gaidienė, įėjusi į trobą.

– Ogi prie darbo – tarė Gaidys – žadam mėšlą baigti…

– No, padėk Dieve, ir darbai bus šiokioje! Ar pablūdote29? – barėsi Gaidienė – dagi prie mėšlų… Ar gi nesulauksite geresnės dienos? Rodos, kad visą amžių ir lis.

– Bene mes iš molio, juk neištišime – juokės bernas – ne kraujais lyja.

– Kraujais ne kraujais, o šiokioje neleisiu vežti, biaurotis – atšovė Gaidienė – patys vargste, kumeles privarysite, ant galo į ką paversite drabužį? Bene čia dvaras! Jei neturite po pastogės darbo, eikite gulti.

– Mums patiems niekas. Galime dirbti ir ant lauko kumelėms tai, teisybė, susidės šiokioje – pritarė bernas.

– Teisybė sakai, mamaite! Mes ne dvare sėdime – pritarė Gaidys – reikia atminti ir kumeles, jok ir gauruotas turi širdį – atsisukęs į berną – paleisk išvedęs į apluoką30, paskui pamatysime… Gal tuo tarpu nušvis nors truputį…

– O išvedęs ką birbsią? – klausė bernas – ar vežėčias31 baigsiu?

– Ar žinai, ką aš tau pasakysiu? – tarė Gaidys – pakrisk valandą ligi pusryčio… Taip šįryt gera miegoti… Miegok ir norėk… Lyjant pamiegoję, tą dalį paskubėsime giedros sulaukę. Po pusryčio pamatysime, jeigu nenustos lyjus, yra daug darbo po pastogės.

Bernas išėjo pro duris. Gaidys, pavirtęs lovoje, užsiklojo galvą. Gaidienė, užklosčiusi pas krosnį miegantį piemeniuką, išėjo prie ugnies.